Apie tai

Show me your hands, your nails, your scars
Show me where it hurts
Show me the wounds, the cuts, the trails

Važiuodama į darbą sugalvojau, kad jau laikas. Išlipau iš troleibuso, nuėjau į pirmą pasitaikiusią kirpyklą. Vėl. Taip, vėl nusikirpau plaukus, nes tai vienintelis dalykas, kurį galiu pakeisti savo gyvenime. Ir tada mano žmonės, kai kurie mano žmonės ima nutuokti, kad kažkas ne taip.

Aš viliuosi, kad viskas į gera.

So tell me the worst.
I’ll tell you mine.
I got close before,
But I turn back every time

Rodyk draugams

Vakar ėjau namo pėsčiomis ir bandžiau dėliotis galvoj savo seno teksto eilutes, kurios vis dyla ir dyla iš atminties, bet. Aš nežinau, ar visa kartojasi, ar visa tik refrektai, kuriuos, štai, imi ir susieji su dabartimi, ar kažkada reikėjo kažką pasirinkti kitaip? Ar galima pasirašyti tai, kas bus, tiesiog dėl to, kad tau šešiolika ir tu nori dramos, imti ir parašyti, o paskui - paskui tai ateina? Ar galima perskaityti tai, kas bus, išgirsti, išniūniuoti? Aš visai nenorėjau.

O kažkada rašiau:

Šiapus anapus

visas atmintis išsaugojau
visas aliai vienos
visus anei vieno
būna
sninga per dienas
už lango šiapus anapus šalta
būna neužmiegu per naktis
deklamuoju visus iki paskutinio
ir būsimus atmintinai

išsitraukiu kada apžiūriu -
veidas kaip veidas
toks pat kaip visų, nieko jame
ir akys kaip akys tarsi manęs
ten nė trupučio nebuvę
išspaustas kaip pūlinys tarsi manęs
nė trupučio nėra

šiapus anapus

tarsi labai pasenusi
įstrigau savo pačios kojinių tinklely
kraujagyslių labirinte

tarsi išsaugojau

Rodyk draugams

Vakar parašiau čia gražų ir liū įrašą, kurio mielas blogas nusprendė neišsaugoti. O įrašas buvo apie dieną be tulpių ir dieną be sveikinimų, ir rytą lakstant su atsuktuvu, ir vakarą vonioj be žvakių ir be vyno. Ir aš per daug dažnai ašaroju, man atrodo, darbas, universitetas ir tos lekiančios dienos - be gėlių ir be žvakių - labai nustekena.

Bet nieko. Aš apleidžiu žmones, ir tada žmonės mane apleidžia, tik nerekia per daug tikėtis. Kai vakar gulėjau vonioj, winampas užgrojo žvaigždės kartais krenta, bet aš jau nebedarau dramos iš viso to, tik suvokiu, kad viskas taip išslydo iš rankų, lyg stovėtum veidu į jūrą, spalio šaltis, stovėtum toks mažas, o jūra ir vėjas sau.

Prisimenu, kai buvau gal penkiolikos, LR priede “Mes” perskaičiau Zilnio parašytą Tom Waits “Real Gone” anotaciją, ir mane taip sužavėjo tas “niūrus kimus balsas” ar kažkas pan., kad nusipirkau albumą. Nebeatsimenu, kur, gal važiavau į Vilnių, bet sumokėjau 50 Lt negirdėjusi nė vienos dainos. Albumą, aišku, pamečiau, kaip ir visus kitus, bet nuostabiausia jo daina, žinot, skamba visų įvykių ir neįvykių fone, skamba,ir kartais atrodo, kad jei tada būčiau nusipirkusi J. Lo, viskas būtų kitaip.

Bet ką aš bandau apgauti, Enrika?

Enrika Striogaitė
***

tas lovoj susirietęs kamuoliukas tai aš?
visas spygliais apėjęs
gal jam pieno pasiūlyt mėsos o kas
jei laimingas ten sau vienišėja

Rodyk draugams

Pavasaris, kupinas saulės ir sniego, kovo šeštoji, o mes matomės kelias dienas per mėnesį, ir aš tokia vieniša ir taip laukiu tavo skambučių ir meilų, kurie, tarkim, per retai mane aplanko, ir mes tokie pavargę. Dirbu. Nedirbu, renkuosi naują manikūrininkę, deginuosi, galvoju apie batelius pavasariui, darau visokius dalykus, kurie užkištų mano galvą savo lengvu žavumi.

Man nepatinka būti tokiai pamirštai, man nepatinka miegoti tokiai vienai ir tokiai vienai pabusti, ir kasryt pašiurpti nuo balto vonios šaltumo, ir naktį vienai pareiti namo. Rūkom su E. balkone ir kalbam, legvai. Laukiu to tikrojo pavasario, galvoju, kaip gyvensime kartu ir turėsim mažą jaukią virtuvę, ir vonioje ilsės milijonai mano kvepiančių buteliukų, ir peleninė balkone, kur pusė nuorūkų bus su lūpdažio žymėmis, ir tu pagaliau kvėpuosi šalia.

Aš pasiilgau mūsų savaitgalių, užsitęsiančių iki pirmadienio. Iš kitos pusės, esu laminga dėl mūsų, tik tas nuolatinis in the rush. Taip užaugama. Taip tu žiūri į mane ir aš nebežinau, ką matai ir ką galvoji.

Aš žiūriu į tave ir galvoju, kaip puikiai atrodysi su kostiumu.

(I wanna perfect body, I wanna perfect soul)

Rodyk draugams

Aš klausau Migloko, šypsausi, dabar šypsausi, išgėriau Pepsi, noriu su tavim į kiną, noriu mylėtis su tavim, žinai, gal šiandien ir nebloga diena ir debesys buvo pasitraukę. Ir tie įkvepiantys pavasariniai vėjai, ir balsuoju už tai, kad gyvenimas būtų žavus, ir noriu kulniukų, ir pasimatymų. Su tavim.

Rodyk draugams

Dabar, visą vakarą labai intensyviai rašiusi kursinį, pagalvojau apie panelės I. mažą senovišką orkaitę ir apie rudeniškus vėjus už lango, apie (nors trumpam) nuosavus namus, apie tuos pačius jau išrašytus Markučius, paskendusius ankstyvo pavasario žibutėse ir kažkokio jausmo migloje, jis turbūt atrodė taip, kaip dūmai temstant vasaros pabaigoje, kai vakarai jau šaltoki, ir tada labai gerai jauti, kad kažkas vis praeina ir praeina, ir praeina. Tą vakarą kažkodėl važiavome pirmu pasitaikiusi autobusu į Liepkalnį, ir jau sutemus ėjome geležinkelio tiltu, ir aš kimiai dainavau tau į kaklą. Ir kaip aš myliu visas mūsų išgertas kavas už tai, kad sušildė pirštus, ir šaltas naktis, už tai, kad apsikabindavome laukdami autobusų. O dar anksčiau - dar anksčiau, atsimenu, atsikeldavome sutemus ir eidavom į Čarlį, kur vis užsisakydavai aštrios sriubos, o paskui nevalgydavai jos, nes ji aštri. O aš visuomet mėgau aštrią sriubą, ir visuomet Čarly būdavo karaokė. Ir šiemet Verbų Sekmadienį grįžau iš Kauno, ir labai verkiau prie Katedros, o jau rudenį ten pirkom karšto šokolado. Ir aš negaliu sustoti, nes, jeigu sustosiu, visa tai gali baigtis. Žinai, raštas buvo sugalvotas tik tam, kad visa tai nesibaigtų, ir aš dar daug tau papasakosiu (ar atsimeni?), tik nusivesk mane dar ant tilto temstant, varnoms kylant link stoties ir dingstant - nesuprasi - danguje ar dūmuose.

…ir tokia turbūt iš tiesų yra mūsų meilės istorija, brangusis.

Kai viską prisimenu, myliu tave labiau nei bet kada, nes žinau juk, kad vėl taip bus. Nors turim tik laisvus sekmadienius kiekvienas savo mieste, skirtus pasiruošti visoms kitos savaitės paskaitoms ir  grindims išplauti, prisimindama viską aš taip tave myliu, kad tais sekmadieniais mes vis teik eisime prie upės - ir nesvarbu, kuriame mieste, ir I’ll follow you into the dark.

Rodyk draugams