Life’s a blur: free fall into nothing

bet vieni geriau rašo, o kiti sau gyvena ilgai ir laimingai.
Ir nieko čia nepadarysi, mažut.

Dabar atostogos, žiema, aš vaikštau po miškus, glostau šunį, deklamuoju iš seniai seniai prisimintus tekstus; ir nematomas mano draugas turi jau kitą veidą.

Galvodavau, kad pasiilgau tave mylėti, - visuomet žinojau, kad yra veidas, kuris gali ateiti po mano vokais juos užmerkus; kuriam galiu rašyt, kuriam galiu šukuotis, gerti, verkti ir šokt. Dabar galvoju, kodėl tada tu nepasirinkai manęs, o aš nepasirinkau kito vyro, bet juk - galų gale - juk visada darėm - kiekvienas sau - visa, kas tuo metu mums atrodė geriausia galima daryt.

Tiesiog vienu metu man atrodė geriausia pasirinkt tave, ir dėl to parašiau gražiausius savo eilėraščius. Ir tu rašei eilėraščius - gražius, ne man; dabar jau jie - tarsi nebuvę - nė vieno nepamenu.

Dabar jau būna, nepamenu, ką anksčiau deklamuodavau ir vietų, į kurias nešdavomės vyną, ir kambarių, kuriuose ištiesdavom kojas, ir tų žmonių, su kuriais girtai kalbėdavom per naktis. Rūkau mamos balkone, sniegai sniegai ir oranžinė pašvaistė virš miesto (ar ties Šiaure?), sausas raudonas, kurį pamėgau savo šešioliktais, pūgos ir atodrėkiai.

Vieną dieną ir visa šita tavo istorija taip paprastai pasibaigs - kaip tirpstantis sniegas nulaša nuo kovo stogų ir saulėje spindi skardinės palangės - ir aš tave jau visai pamiršiu.

Nes, mažut, negalima grįžti ten, kur buvai/nebuvai laiminga.

you’re fucked up, you’re brilliant
look like a million dollar man

so why is my heart broke

Sveiki, čia mano naujas paltas, o čia mano brangūs zomšos bateliai, o čia skoningas mano megztukas su šilko gėlėmis, taip, gerbiamas Rotary nary, labai malonu susipažinti, turiu išmanųjį savo puikaus sijono kišenėje, ponia žavinga suknele, jūsų šypsena taip puikiai spindi, o ir vynas neblogas, misteri dešinėje. Žinoma, teisė yra nuostabus mokslas, tiesa, konkurencija didelė, galima, šypsosiuos jums, puikus blizgis, tiesa? ak, truputį pritrūkome kalbos, betgi jūsų žmona tikrai kerinti, sakote, moksliniai tyrimai, puiku puiku, o ir jūs toks visko pasiekęs ak ak ak gal kada susitiksime

kitame gyvenime pasišypsosime vieni kitiems gal prasuksime vieną kitą reikaliuką, na žinote

taip jau nutinka

kai švelnios giesmės angelų skambėjo mums tą rytą,
aš pasakiau - tave myliu, bet išeinu pas kitą

Aš vis dar kuriu istorijas, tikrai kuriu. Tik jos tokios visos su nelabai laiminga pabaiga.

Kažkada seniai seniai su Vili kalbėjom apie Anties “Naujus metus”.
Vili, sakiau, kaip taip nutinka - tave myliu, bet išeinu pas kitą?
Vili sakė, kad taip, taip tikrai būna.
Ir dabar, mažoji, jei tau būtų šešiolika, sakyčiau tau tą patį, - taip tikrai nutinka.

Bet dabar aš tokia truputį apgailėtina, tokia peršalusi, susipynusi plaukus į kasą ir apsivyniojusi kaklą skara; tokia tuščia tuščia. Milijonai neteisingų dalykų, kuriuos pasirinkau, ir tūkstančiai teisingų, kurie, nepadaryti, liko už nugaros; visi jie kuria mano istorijas, tas, su nelabai laiminga pabaigą, - ypač kai sutemsta, kai lyja, pypsi darinėjamos laiptinės durys, o kambary šalta šalta. Tokiom dienom prevenciškai einu į J. kambarį, sakau, aš tyliai čia paskaitysiu, atsibodo būt vienai, nebegaliu nebegaliu.

Tokiom dienom naktim, kai nebegaliu, kai geriu coldrexą (ir vyną vakarais), norėčiau turėti vyriškį, kuris temptų man vaistų maišus namo ir stebuklingai išgydytų sopančią galvą nešalta savo ranka. Bet.

Bet dabar yra 2012ieji, ir bus pasaulio pabaiga, tikrai bus, nes štai, du įvairiapusiškai reikšmingi mano gyvenimo vyrai, mylėję visas galimas mylėti moteris, veda, o  tai jau tikrai nežada nieko gero; ar ne?

tokie buvo šie metai.

Pradžios ir pabaigos, mylėti ir mylimieji, kraustymaisi ir išsikraustymai.

I’m lovin’ it.