Life’s a blur: free fall into nothing

Moteris, gerianti raudoną arbatą. Moteris, vonioje klausanti bliuzo.
Sapnuojanti varginančius sapnus.
Renkanti žiedus su deimantais kitų sužadėtiniams.

Moteris, kuriai šalta užmigti ir šalta pabusti.

Įkvėpta ir pavargusi, truputį ribinės būsenos, šiapus anapus - tarp miego ir knygų, pabudimų ir nenorėjimų nubusti, nes dabar reikia reikia reikia gyventi.

Važiuodama autobusu įsivaizduoju, kaip šoksiu, kai niekas nematys.
Ilgai žiūriu į save veidrodyje, nesuprantu, kaip mane mato kiti.

Moteris, kuri niekaip nepasako sau, ko iš tiesų jai reikėtų.

Šį vakarą mes geriam sidrą ir balkone klausom Marijono. Neverkiam, keistai šypsomės, tyliai prisimenu visokius veidus ir vardus, permetu plaukus ant šono.

Užmiegu viena.

Pastaruoju metu aš patinku žmonėms.

Pastaruoju metu jaučiuosi nevykusi teisininkė, nevykusi filosofė, nevykusi vairuotoja, nevykusi moteris nepakankamai ilgais plaukais, - ir niekas man to nepasako. Lakuoju nagus raudonai. Maskuoju pavasariškai suicidines emocijas, per daug rūkau, taikliomis pastabomis įsimenu dėstytojams.

Ir man atrodo, kad užmigus mano rankos dreba.

Ir, baisiausia, užmigusi nebeturiu ką susapnuoti ir nebeturiu ko pasiilgti. Toks nekonkretumas, kai labai ilgu, ir nežinai - ko. Ir nesirašo. Ir nesiniūniuoja.

Bent truputį šokasi. Šiek tiek bėgasi. Dabar, atrodo, visą dieną galėčiau prabūti sporto salėje, nes tai išblaško mintis šalin. Arba vairuoti, vairuoti, vairuoti.

Come and get me

we found love

Pavasarėjant, kai viskas jau vėl atrodo ne laiku, kai naktim norisi dar išgerti ir jau išeiti, kai liūdna, kai galvoju apie tave, apie kurį neturiu kaip galvoti; kai rūkosi, kai jau nebesimoko, nes mokytasi buvo per daug; kai baisu dėl ateities ir kai dabar nieko nėra, ir kai viskas iš karto,

stengiuosi niekam nekalbėti, nerašyti ir neskambinti, užmigti; nubusti dvidešimt minučių anksčiau, nei reikėtų, apsirengti dailiau, nei įprastai, susišukuoti ir pabrėžti akis, šypsotis, sveikintis su visais,

gražiai pastatyti mašiną,

užmerkus akis niurnėti bliaaat

kaip man trūksta meilės dabar
ir visados visados

Iš vieno tokio spektaklio:

kai jis sako, kad aš nebesu ta mergaitė, kurią jis vedė, net nenutuokia, koks jis yra teisus tai sakydamas.

Tokie suvokimai, kad dvidešimt keleri, kurie taip gražiai skambėdavo bloguose, iš tiesų tereiškia labai daug pabaigų, kurios - daugiau ar mažiau - skauda. Nes mes per anksti pradėjom. Ir mes per anksti viską baigiam. Ir viskas yra per anksti  arba - per vėlai, ir nieko nėra laiku, ir nėra nieko, ką iš tiesų galėtum rinktis.

Ir šiąnakt mes geriam vyną, ir kviečiam taksi, ir einam miegoti.

Tokie suvokimai, kad dabar ir jau visados esi vienas su savo naktimis - kad ir kiek žmonių būtų aplinkui; ir vėl taip - nei iš tiesų labai skaudu, nei labai liūdna - bet žodžiai nesidėlioja. Ir tie atidaryti mano langai, tie amžinai nustatyti žadintuvai, sudėlioti lyginti rūbai, senos nuotraukos ant palangės - gal pasakytų tau tą patį, ką ir nesidėliojantys žodžiai.

Juk žinai - aš nebuvau iš tų moterų, kurios nemėgsta kalbėti naktim.

tu pelenė man buvai
ir nėra tavęs tokios

Išgėrusi visada įsijungiu šitą dainą.  Ir visai nesvarbu, ar K. guli šalia ant grindų, kaip šįvakar, ar būnu viena; ar dar geriam vyną, ar tyliai rengiuosi ir apčiuopomis ieškau slidaus savo chalato.

Kad ir kaip bebūtų, ateina vakarai, kai susitinkame viename iš barų ir sveikinamės su pažįstamais (nepažįstamais?) veidais, o išlipusios iš taxi rūkome prie laiptinės. Ir šokame, ir kvepiame lady million, ir geriame nepigų vyną nejausdamos jo skonio. Ir bandau vėl ir vėl galvoti, ką galėčiau rašyti jums.

Ir nieko tada negalėčiau,

nes nieko jau ne(be)

(turiu).

Vieną baltai raudoną vizitinę kortelę, kuri jau kelis mėnesius gulėjo ant mano rašomojo stalo, pagaliau įdedu į stalčių. Praėjęs tinkamas momentas yra taip pat blogai kaip dar neatėjęs - ir atvirkščiai, o, galų gale, kartais nelengva atskirti juos vieną nuo kito.

Pick one, galėtum sakyti man, kai sapnuoju tau (ir man?) nepažįstamus veidus, bet tik karts nuo karto vienokiu ar kitokiu elektroniniu būdu parašai man ką nors - lyg tarp kitko, tokios priklydusios žinutės, niekada nereikalaujančios atsakymo, - ir vėl turiu prisiminti, kad šįkart čia ne aš buvau (esu?) nugalėtoja.

Pick one, tada sakau sau prieš užsnūsdama, another one, mažute.